Karolis Klimka DELFI (K.Čachovskio nuotr.) Nacionalinė žiniasklaida plačiai nušvietė A.M.Brazausko dukters L.Mertinienės “kovą dėl gražaus kūno”, kuri ją “pastūmėjo ant operacinio stalo”. Per operaciją L.Mertinienė “buvo apipjaustyta lyg skulptūra”. Senas Brazauskų giminės draugas profesorius K.Vitkus atliko “Lietuvoje išskirtinę operaciją, vienu kartu pašalindamas nukarusį odos perteklių nuo nugaros, šonų, pilvo ir pakeldamas šlaunų raumenis”. Ši 9 valandas trukusi operacija buvo išskirtinė dėl didžiulio operuojamo ploto. Specialiu peiliu audiniai buvo atpjauti, nukaręs odos perteklius pakeltas kabliu į viršų, o vėliau nupjautas ir išmestas. Reklama L.Mertinienė (socialdemokratų vado atžala) akcentuoja viską daranti žmonėms: “Aš noriu [apie save] papasakoti žmonėms”. Kovos už patrauklumą – žiniasklaidai, taigi ir žmonėms – įnagis yra “babkės”, valdančios “specialų” skalpelį (“specialiu peiliu audiniai buvo atpjauti…”). “Babkių” valdomas skalpelis/žiniasklaida viską taip išmėsinėja ir apipjausto, kad fasadas atrodytų patrauklus (seksualus) žmonėms. Nuvorišų klasės investicijos į įvaizdžio tobulinimą atsiperka: esama tvarka ir santykiai žmonėms atrodo natūralūs, be alternatyvos. Skalpelis (žiniasklaidos, cenzūros, aptarnaujančio personalo) išpjauna visų pirma sąsajas tarp to, kas siūloma kaip prekė arba vaizdas (spektaklis), ir išnaudojimo santykių, kurių procese atsiranda tie produktai. Tai, kas čia vadinama medicininiu terminu “nukaręs odos perteklius”, yra parazitavimo, parazitinio apsirijimo pėdsakai. (Čia tingiu gilintis į L.Mertinienės turto kilmę. Bendrai imant, susiklostę turtiniai santykiai yra įteisinti tam tikra amnestija, o amnestija ne išteisina praeitį, o tik įtvirtina esamos padėties neliečiamybę.) Parazitinio pasisavinimo, privatizavimo pėdsakai yra išpjaunami (pašalinami) tam, kad jų nebematantiems žmonėms jų išnaudotojai nuvorišai atrodytų patrauklūs, o santvarka – natūrali. Iš esmės, toks apipjaustymas yra amnestijos operacija (“paprašiau, kad gerai užmigdytų”; “narkozė žaloja atmintį”). Turto privatizavimo ir parazitinio apsirijimo deformuojančios pasekmės išpjaunamos iš vaizdo. Įdomu, kad šis ap(s)ipjaustymas, “nukarusio” (akis badančio) pertekliaus pašalinimas pateikiamas kaip auka, atnašavimas. Labai pabrėžiama kančia. Aukojimo logika čia labai savotiška. Nuvorišai aukoja daug “babkių” (savi)reklamai, kad atrodytų patrauklūs žmonėms. Šios milijoninės injekcijos reikalingos ir tam, kad žiniasklaida būtų nusiteikusi “paaukoti” tokias neseksualias temas kaip streikai, išnaudojimas, skurdas ir komercinės machinacijos, – idant užtektų ploto ir eterio laiko nuvorišiniam ekshibicionizmui (“didžiulis operuojamas plotas”). Kančios ir aukos motyvai skirti heroizuoti nuvorišų klasės nuopelnams. Anestezijos/amnestijos formuojamai sąmonei (žr. Laisvosios rinkos instituto propagandą) parazitas ir nusidėjėlis – visuomet tas, kuris neturi turto ir galimybių. O “privati iniciatyva” ir verslas – visuomet gėris ir pasiaukojamas heroizmas. Streikams – rubrika “nusikaltimai ir nelaimės”, o spekuliantų “pijarui” – rubrika “verslo naujienos” ar net 1-as (fasadinis) puslapis. Kartu ši ap(s)ipjaustymo auka, nukarusio pertekliaus (laukinės privatizacijos padarinių) aukojimas turi “atpirkti” kančią žmonių, paaukotų ant kapitalo aukuro (tiksliau, kapitalo mėsmalei). Gausus kraujavimas (“Pradėjus daryti rėžį … pjūviai ėmė kraujuoti labiau nei įprasta”) turi atpirkti krauju gausiai susitepusių pelningiausių verslų kaltę: statybų ir nekilnojamojo turto (Brazauskų ir Zuoko stichija) sektoriaus, kuris laiko Lietuvą Europos juodosios statistikos viršūnėje. Aišku, šio “aukojimo” ir atnašavimo tikslas – sunaikinti (išcenzūruoti) bet kokią viltį, kad nuvorišai kada nors bus priversti iš tikrųjų atsiskaityti su žmonėmis ir grąžinti įsisenėjusias skolas. Kartu šis lašinukų ir mėsyčių aukojimas turi atpirkti nusikalstamą “komercinių paslapčių” slėpimą, draudimą (tabu) mėsinėti komercinius ir ekonominius santykius ir procesus. (Žinome, kas nutiko vienai mėsos sūdytojai, kuri paviešino “paslaptis”…) “Kodėl turėčiau slėpti, kad patyriau sudėtingą operaciją?” – sako Laima (“sėkmės deivė”): tūkstantinės vertės ryšių su visuomene transakcija pateikiama kaip draugiškas paslapčių išplepėjimas. Tačiau kartu reikia pažymėti, kad šį parazitinio gražinimosi vaizdą lydi ir tam tikri grėsmės signalai. Štai Brazauskas – amnestijos garantas, figūra, simbolizuojanti perėjimą nuo laukinio privatizavimo prie teisėtų (natūralių) prekinių piniginių gamybos santykių, – perspėja savo atžalą (minėto perėjimo ir amnestijos produktą – nuvorišų klasę) neužsižaisti. O pati nuvorišų klasės atstovė ryšiams su žiniasklaida ir žmonėmis Laima prisipažįsta: “nedaug turiu smegenų, jei tam ryžausi”. Bet neestetiškas naujo gyvenimo formavimo komercinis procesas vaizduojamas kaip meninė kūryba (“lyg skulptūra”), o kablys, pakeliantis sunkius tos kūrybos padarinius (“perteklius pakeltas kabliu į viršų”) simbolizuoja nusipelniusiųjų gyventi gražiau valią kabintis į turtą ir valdžią.